pradi
 

















 
 
 
 
 Kardinolas Joseph Ratzinger. Tiesa ir laisv
 
 

Klausimas

Šiandienje monijos smonje laisv danai ikyla kaip aukiausias gris apskritai, visoms kitoms grybms rikiuojantis emiau. Teiss srityje meno laisvei, nuomons reikimo laisvei visur teikiama pirmenyb kiekvienos kitokios dorovins vertybs atvilgiu. Vertybs, konkuruojanios su laisve, galinios versti j apriboti, atrodo lyg paniai, „tabu“, tai yra archajini draudim bei baimi liekanos. Politinei veiklai tenka rodinti, jog ji skatinanti laisv. Religija irgi gali ilaikyti savo poveik tik pateikdama save kaip mog bei monij ilaisvinani jg. mogui bei mogaus orum atitinkaniam gyvenimui svarbi vertybi skalje laisv rodosi kaip tikroji pamatin vertyb ir pagrindin mogaus teis apskritai. Tuo tarpu tiesos svok velgiame veikiau tariai: prisimename, kiek daug nuomoni bei sistem naudojosi tiesos svoka, kaip danai tikinimai, kad kas nors yra tiesa, tebdav priemon laisvei slopinti. Prie to dar prisideda gamtamokslio maitinamas skeptikumas viskam, ko nemanoma tiksliai paaikinti ar patvirtinti, – visa tai galiausiai atrodo subjektyvus vertinimas, negalintis pretenduoti visuotin privalomum. Šiuolaikin laikysena tiesos atvilgiu glausiausiai ireikiama Piloto odiais: kas yra tiesa? Kas teigia savo gyvenimu, savo odiais bei veikla tarnaujs tiesai, tas turi tiktis bti priskirtas svajotojams ar fanatikams. Juk „vaizdas anapus mums uvertas“ – ie Goethe’s odiai i „Fausto“ tinka vis ms jausenai apibdinti.

inoma, perdm pasitikiniai besireikianio tiesos patoso akivaizdoje gana pagrsta klausti: kas yra tiesa? Bet lygiai taip pat pagrsta klausti: kas yra laisv? K turime galvoje liaupsindami laisv bei statydami j ant aukiausios ms vertybi skals pakopos? Manau, jog su laisvs trokimu susijs turinys apskritai gana taikliai idstytas odiais, kuriais savo svajon apie laisv kart ireik Karlas Marxas. Bsimoji komunistin visuomen suteiksianti galimyb „iandien daryti viena, rytoj kita, ryt medioti, popiet vejoti, vakare usiimti gyvulininkyste, pavalgius kritikuoti kaip nori...“ (1). Nereflektuotoje vidutinje jausenoje laisv suvokiama btent kaip teis ir galimyb daryti visa, kas tik norima, ir nedaryti nieko, ko nenorima. Kitaip tariant, laisv tada reikt, kad savi norai yra vienintel ms veiklos norma ir kad valia gali norti visko bei taip pat turi galimyb visa, ko norima, gyvendinti. ia, inoma, kyla klausimai: kiek i tikrj laisva yra valia? Kiek ji yra protinga? Ir ar neprotinga valia i ties yra tikrai laisva valia? Ar neprotinga laisv tikrai yra laisv? Ar ji tikrai yra gris? Tad, siekiant ivengti neprotingumo tironijos, ar laisvs apibrimo, pagrsto galjimu norti bei galjimu daryti tai, ko norima, nereikt papildyti ssaja su protu, su mogaus kaip visumos vientisumu? Ir ar ne per proto ir valios sveik iekotina ir bendrojo vis moni proto bei laisvi tarpusavio suderinamumo? Akivaizdu, jog, klausiant apie valios protingum bei jos ry su protu, netiesiogiai klausiama ir apie ties.

Kelti tokius klausimus mus veria ne tik abstrakts filosofiniai svarstymai, bet ir ms visikai konkreti visuomenin situacija, kai laisvs trokimas ilieka nepalautas, bet vis dramatikiau kyla abejoni dl vis ikiiolini laisvs sjdi pavidal bei vis laisvs sistem. Neumirkime, kad marksizmas kaip didiul politin XX a. jga gim reikdamas pretenzij sukurti nauj laisvs bei ilaisvinto mogaus pasaul. Btent is jo paadas sukurti nauj pasaul inant mokslo laiduot keli laisv laimjo jam daug drsiausi ms epochos prot; galiausiai jis net msi atrodyti jga, pagaliau galinia krikionikj mokym apie atpirkim paversti realia ilaisvinimo praktika, – jga, galinia realizuoti Dievo karalyst kaip autentik moni karalyst. Realiojo socializmo lugimas Ryt Europos valstybse i vili visikai nesulugd; vienur kitur jos tyliai tebegyvuoja bei ieko naujo pavidalo. Politinio ir ekonominio lugimo nelydjo tikra dvasin veika, todl marksizmo ikeltas klausimas jokiu bdu neinyko. Vis dlto tai, kad jo sistema nefunkcionavo taip, kaip adta, akivaizdu. To, kad is tariamas laisvs sjdis greta nacionalsocializmo buvo didiausia Naujj laik istorijoje vergovs sistema, rimtai neigti nebegali niekas: mogaus ir pasaulio ciniko griovimo mastai, tiesa, danai tarsi gdijantis nutylimi, taiau ginyti to nebegali niekas.

Vis dlto irykjs moralinis liberaliosios sistemos politikoje bei ekonomikoje pranaumas entuziazmo nekelia. Per daug yra t, kurie ios laisvs vaisiais nesinaudoja, maa to, apskritai praranda bet koki laisv: masiniu reikiniu vl tampa nedarbas; nereikalingumo jausmas mones kamuoja ne maiau nei materialinis skurdas. Plinta begdikas inaudojimas; organizuotas nusikalstamumas naudojasi laisvojo pasaulio galimybmis, o visa tai lydi beprasmybs elis. Lenk filosofas Andrzejus Szczypiorskis 1995 m. Zalcburgo Akademinje savaitje negailestingai nusak sienai sugriuvus ikilusi laisvs dilem. Verta jo pasiklausyti ilgliau:

„Neabejotina, kad kapitalizmas padar didel paang. Taip pat neabejotina, kad jis nepatenkino lkesi. Kapitalizme nuolatos girdti milinik masi, kuri trokimas nebuvo patenkintas, auksmas... Sovietins pasaulio ir mogaus koncepcijos lugimas politinje bei socialinje praktikoje i vergysts ilaisvino milijonus moni. Taiau Europos mstymo pavelde, pastarj dviej imt met tradicijos viesoje, antikomunistin revoliucija reikia ir Apvietos iliuzij pabaig, taigi intelektins koncepcijos, rmusios ankstyvosios Europos pltojimsi, sugriovim... Prasidjo keista, niekam nepastama pltros vienodumo epocha. Staiga pasirod – galbt pirmkart istorijoje, – kad tra vienas vienintelis ateities krimo receptas, vienas vienintelis kelias, vienas vienintelis modelis ir vienas vienintelis bdas. mons liovsi tikj vykstani pervart prasme. Jie taip pat prarado vilt, kad pasaul apskritai manoma pakeisti ir kad j keisti verta... Taiau iandienis alternatyvos stygius leidia monms kelti visikai naujus klausimus. Pirmasis klausimas: galbt Vakarai buvo neteiss? Antrasis klausimas: jei Vakarai buvo neteiss, tai kas tada buvo teisus? Kadangi Europoje niekas neabejoja, kad komunizmas buvo neteisus, kyla treiasis klausimas: galbt ivis nra to, kas teisinga? Bet jei taip, tai visas Apvietos mstymo paveldas bevertis... Galbt atitarnavusi Apvietos garo maina po du imtus met trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo ms akyse ir ne be ms sikiimo sustojo, ir garas eina tik or. Jei taip yra i tikrj, tai perspektyvos nirios“ (2).

Kad ir kiek daug bt galima pateikti prieprieini klausim, Szczypiorskio pagrindini klausim realumas bei logikumas neginytini; taiau kartu diagnoz tokia slegianti, kad ja negalima tenkintis. Ar i tikrj niekas nebuvo teisus? Ar i ties nra to, kas teisinga? Ar Europos Apvietos pagrindai, kuriais remiasi ms laisvs kelias, tikrai klaidingi ar bent ne be trkum? Klausimas „Kas yra laisv?“ galiausiai ne maiau sudtingas negu klausimas „Kas yra tiesa?“. Apvietos dilema, kuri nenuneigiamai esame patek, veria mus i naujo kelti abu klausimus ir i naujo iekoti j sryio. Nordami engti ingsn priek, turime i naujo apmstyti Naujj laik laisvs kelio ieities tak; kad pakoreguotume kurs – o tai akivaizdiai btina, idant, niaukiantis perspektyvoms, vl irykt keliai, – turime grti ieities takus bei pradti nuo tenai. Trokdamas paskatinti naujiems apmstymams, ia, inoma, tegaliu pamginti pateikti kelet svarbesni moment, nuymini Naujj laik kelio didyb ir pavojus.

Naujj laik laisvs istorijos ir laisvs svokos problematika

Neabejotina: epocha, kuri vadiname Naujaisiais laikais, nuo pat pradi paenklinta laisvs temos. Prasidjs verimasis nauj laisvi link apskritai yra vienintelis toki periodizacij pateisinantis pagrindas. Galingais akordais i tema ikart suskamba Liuterio kovos rainyje „Apie krikionio laisv“ (3). Tai buvo laisvs ksnis, priverts mones suklusti, davs pradi tikrai lavinai ir i vieno vienuolio rat leids gimti masiniam sjdiui, i pagrind pakeitusiam Vidurami pasaulio veid. Galvoje turta sins laisv banytins valdios atvilgiu, taigi giliausia mogaus laisv apskritai. mog igelbja ne bendruomenins santvarkos, bet jo visikai asmenikas tikjimas Krist. Tai, kad visa Vidurami Banyios tvarkos sistema tapo galiausiai nebesvarbi, igyventa kaip milinikas postmis ilaisvinimo link. Tvarka, turjusi palaikyti bei gelbti, m atrodyti nata; ji nebesaisto, tai yra nebeturi atperkamosios reikms. Atpirkimas yra ilaisvinimas, ilaisvinimas i antindividualios tvarkos. Net jei ir negalima kalbti apie Reformacijos individualizm, vis dlto nauja individo reikm ir santykio tarp individo sins ir valdios slinktis yra jos iskirtinis bruoas. Šis isilaisvinimo sjdis, tiesa, nepereng religijos srities rib. Visada, kai jis tapdavo politine programa, kaip antai valstiei karuose bei kriktytoj sjdyje, Liuteris jam energingai prieindavosi. Politikos srityje, krus valstybs ir emi Banyias, pasaulietins valdios galia netgi padidjo ir sugrietjo. Anglosaks erdvje i io naujo religins ir politins valdios lydinio isiveria laisvosios Banyios, taip tapdamos naujo istorinio statinio, aik pavidal gyjanio antrajame Naujj laik tarpsnyje – Apvietos epochoje, pirmtakmis.

Visai Apvietai bdingas verimasis emancipacij, pirmiausia Kanto kio: „Sapere aude – idrsk pats naudotis savo protu“ prasme. Galvoje turimas individualaus proto itrkimas i autoriteto sait, kurie visi kritikai patikrintini. Galioti turi tik tai, kas suprantama protui. Ši filosofin programa i esms taip pat yra politin programa: valdyti turi tik protas; neturi bti jokios kitos valdios, iskyrus proto. Galioja tik tai, kas suprantama; kas nra protinga, tai yra suprantama, tas pareigoti negali. Taiau i pagrindin Apvietos kryptis reikiasi skirtingomis, net prieingomis socialinmis filosofijomis bei politinmis programomis. Mano manymu, skirti bt galima dvi dideles sroves: daugiau prigimtin teis orientuot anglosaksik pakraip, linkstani konstitucin demokratij kaip vienintel realistik laisvs sistem, ir jai prieing radikali Rousseau pozicij, galiausiai krypstani visik bevaldyst. Prigimtine teise besiremiantis mstymas kritikuoja pozityvij teis, konkreias valdymo formas, pasitelkdamas mogikosios bties vidini teisi, ankstesni u visas statymines santvarkas bei esani j matas bei pagrindas, kriterij. „mogus sukurtas laisvas, yra laisvas, net jei ir bt gims su grandinmis“, – ia prasme sak Friedrichas Schilleris. Tai ne odiai, kuriais metafizinmis mintimis guodiami vergai, tai kovos kis, veiklos maksima. Teisin tvarka, sukurianti vergij, neteisinga. Nuo pat sukrimo mogus turi teises; kad bt teisingumas, jis turi galti jomis naudotis. Laisv mogui nesuteikiama i iors. Jis turi t teis todl, kad yra sukurtas laisvas. I tokio mstymo isirutuliojo mogaus teisi kaip iuolaikinio laisvs sjdio magna charta idja. Kalbant ia apie prigimt, galvoje neturima tiesiog biologini proces sistema. Veikiau sakoma, kad teiss gldi mogaus prigimtyje iki vis tvarkos darini. Taip suprantama mogaus teisi idja i pradi yra revoliucin idja: ji atmeta valstybs absoliutizm, pozityviosios statym leidybos savival. Taiau kartu ji yra metafizin idja: etin ir teisin pretenzija gldi paioje btyje. Pastaroji nra akla materialyb, kuri bt galima formuoti vadovaujantis vien tikslingumu. Prigimtyje slypi dvasia, slypi etosas bei orumas ir todl ms teista pretenzija laisv ir kartu tos laisvs matas. ia susiduriame su stoicizmo i esms kvpta ir, vadovaujantis krinijos teologija, perkeista prigimties svoka: pagonys pasta statym „i prigimties“ ir taip patys sau yra statymas (Rom 2, 14).

Savitas Apvietos epochos indlis i mstymo krypt, matyt, yra tai, kad pretenzija prigimtin teis esam valdymo pavidal atvilgiu pirmiausia reikiasi kaip individo teisi reikalavimas i valstybs ir institucij. mogaus prigimtimi pirmiausia laikoma tai, kad jis turi teises bendruomens atvilgiu, teises, kurios gintinos nuo bendruomens: institucija ikyla kaip laisvei prieingas polius; individas ikyla kaip laisvs subjektas, o kaip laisvs tikslas – visika individo emancipacija.

ia i srov susilieia su antrja, nuo pat pradi daug radikalesne pakraipa: Rousseau akimis, visa, kas sukurta valios ir proto, prieinga prigimiai, j gadina ir jai prietarauja. Prigimties svoka nra paenklinta teiss, kuri kaip gamtos statymas jau bt pirmesn u visas ms institucijas, idjos. Rousseau prigimties svoka yra antimetafizin, prilygintina svajonei apie visik, nieko nevarom laisv (4). Panaios mintys nesvetimos ir Nietzsche’i, svaiginant dionizijikj prad prieprieinusiam apolonikajam ir taip ireikusiam pirmaprades religij istorijos prieybes: proto, kuriam atstovauja Apolonas, tvarka gadina laisv, nevarom prigimties svaigul (5). Klagesas motyv perm kartu su dvasios kaip sielos prieininks idja: dvasia yra ne didiul nauja dovana – tik j turint laisv apskritai egzistuoja, – bet to, kas pirmapradika, jo aistros bei laisvs griovja (6). Toks karo dvasiai paskelbimas tam tikra prasme Apvietai yra prieingas, todl tokiomis kryptimis galjo remtis Apvietai prieikas bei „krauj bei em“ garbinantis nacionalsocializmas. Taiau pagrindinis Apvietos motyvas, laisvs reikalavimas, ir ia ne tik juntamas, bet ir ipltotas iki radikaliausios formos. Radikaliuose politiniuose XIX ir XX a. sjdiuose tokios tendencijos, nukreiptos prie demokratikai prijaukint laisvs form, prasiverdavo vairialypiais pavidalais. Prancz revoliucija, pradjusi konstitucins demokratijos idja, greitai nusikrat jos pani ir leidosi Rousseau bei anarchins laisvs keliais; btent todl ji neivengiamai tapo kruvina diktatra.

1. Marksizmas remiasi tuo, kad laisv nedali, taigi kaip tokia egzistuoja tik tada, kai yra vis laisv. Laisv susijusi su lygybe: kad laisv egzistuot, pirma laiduotina vis lygyb. Tai reikia, kad, siekiant visikos laisvs, laisvs btina atsiadti. U vis bendr laisv kovojanij solidarumas turs bti pirmesnis u individuali laisvi gyvendinim. Marxo citata, nuo kurios pradjome, rodo, jog kelio gale vl laukia nevaromos individo laisvs idja, taiau dabar laisv pajungtina bendruomeniniam aspektui, lygybei, o individas – bendruomens teisei.

2. Tai lemia, kad individo laisv priklauso nuo visumos struktros ir kad kovojant u laisv i pradi kovotina ne u individo teises, bet u kitoki pasaulio struktr. Atsakindamas klausim, kaip ta struktra turt atrodyti ir kaip dert j racionaliai kurti, marksizmas isikvp. Tai, kad n viena i sukurt struktr, dl kuri reikalaujama atsisakyti laisvs, jos i tikrj negalina, galjo bti aiku ir neregiui. Bet intelektualai savo mstymo darini atvilgiu bna akli. Todl jie galjo isiadti bet kokio realizmo ir toliau kovoti u sistem, kurios paadai negyvendinami. Isisukinta bgant mitologijos srit: naujoji struktra pagimdysianti nauj mog – juk i ties tik esant naujiems monms, visikai kitokiems monms tai, kas adta, galjo funkcionuoti. Solidarumo reikalavimas ir laisvs nedalumo idja sudaro moralin marksizmo erd, tuo tarpu naujojo mogaus adjimas yra melas, paralyiuojantis ir moralin prad. Dalins tiesos sujungiamos su melu, ir tada lunga visa: melas apie laisv panaikina ir teisingus elementus. Laisv be tiesos nra laisv.

Štai ioje vietoje dabar ir stovime. Priartjome prie lygiai t pai problem, kurias taip drastikai Zalcburge suformulavo Szczypiorskis. Dabar inome, kas yra melas, – tas pasakytina bent apie ikiiolines marksizmo reikimosi formas. Taiau dar toli grau neinome, kas yra tiesa. Maa to, vis daugiau baiminamasi, kad galbt tiesos apskritai nra. Galbt teiss ir to, kas teisinga, ivis nra? Galbt turtume tenkintis minimaliomis laikinomis tvarkomis? Bet galbt kaip tik dl to jos ir nenusiseka, kaip matome daugelyje pasaulio dali? Skeptikumas didja, jo motyvai stiprja, taiau kartu nenyksta ir to, kas beslygika, trokimas.

Jausmas, kad demokratija dar nra tikroji laisvs forma, gana visuotinis ir vis labiau plinta. Marksistins demokratijos kritikos negalima tiesiog nustumti al: kokiu mastu rinkimai yra laisvi? Kokiu mastu valia manipuliuojama per reklam, kapital, viej nuomon? Argi neatsirado nauja oligarchija, lemianti, kas iuolaikika ir paangu, kaip turt galvoti apsiviets mogus? Apie ios oligarchijos iaurum, jos galimybes vieai pasmerkti inome pakankamai. Kas stoja jai skersai kelio, tas yra laisvs prieas, nes juk kliuds laisvai reikti nuomon. O k pasakyti apie valios susidarym demokratinio atstovavimo institucijose? Kas dar patikt, kad ia tikrai yra svarbiausia visuotin gerov? Kas gali abejoti interes, kuri purvinos rankos vis daniau prasikia, galia? Ir apskritai: ar daugumos ir maumos sistema tikrai yra laisvs sistema? Ir ar daugialyps interes sjungos tiesiog akyse netampa stipresns negu tikroji politin atstovyb, parlamentas? Šiame gali raizgalyne vis grsmingiau kyla nevaldomumo problema: abipusis trokimas gyvendinti savo interesus ima blokuoti visumos laisv.

Pasitaiko, inoma, flirtavimo su autoritariniais sprendimais, bgimo nuo nesuvaldytos laisvs. Taiau ms laik dvasiai i laikysena nra pagrindin. Radikali Apvietos srov savo poveikio neprarado, jis netgi stiprja. Btent demokratijos apribojim akivaizdoje vis garsesni visikos laisvs reikalaujantys balsai. Kaip ir anksiau, „statymas ir tvarka“ laikomi laisvs prieybe. Kaip ir anksiau, institucija, tradicija, valdia kaip tokia atrodo laisvs prieingybs. Anarchistinis laisvs trokimo bruoas stiprja, nes bendruomenins laisvs formos, besiremianios tvarka, netenkina. Didieji brktani Naujj laik paadai neisipild, taiau j avesys nesusilpnjo. Laisvs formos, besiremianios demokratine tvarka, iandien nebemanoma apginti ia ar ana statym reforma. Klausimas judina paius pagrindus. Kalbama apie tai, kas yra mogus ir kaip jis teisingai gali gyventi kaip individas ir apskritai.

Matome: politin, filosofin ir religin laisvs problema virto neiardoma visuma; iekantis keli ateit prie akis privalo turti visum ir negali tenkintis pavirutiniku pragmatizmu. Prie mgindamas nuymti, mano akimis, atsiverianias kryptis, dar noriau mesti vilgsn galbt radikaliausi XX a. laisvs filosofij, btent J.–P. Sartre’o filosofij, kurioje irykja visas io klausimo rimtumas ir visa jo didyb. Sartre’as mogaus laisv laiko jo prakeikimu. Prieingai negu gyvnas, mogus neturi „prigimties“. Gyvnas gyvena pagal jam diegtus dsnius; jam nereikia galvoti, k daryti su savo gyvenimu. Tuo tarpu btyb „mogus“ nra determinuota. Jis yra atviras klausimas. Turiu pats nusprsti, kaip suvokiu mogaus bt, k su ja daryti, kaip j formuoti. mogus neturi prigimties, jis tra laisv. Jis turi gyventi laikydamasis kakurios krypties, taiau jo gyvenimas galiausiai lieka tuias. Tokia beprasm laisv yra mogaus pragaras. domiausia ioje mstymo pakraipoje tai, kad laisv radikaliai atskiriama nuo tiesos: nra n tiesos. Laisv neturi nei krypties, nei mato (7). Taiau toks visikas tiesos nebuvimas, joki dorovini ir metafizini sait nebuvimas, visikai anarchin laisv kaip mogaus esmin paskirtis mginaniam ja gyventi atsiskleidia ne kaip aukiausia egzistencijos virn, bet kaip gyvenimo niekyb, kaip absoliuti tutuma, kaip prakeikimo apibrimas. Ekstrapoliuojant radikalios laisvs svok, gyvai igyvent paties Sartre’o, paaikja, kad isilaisvinimas i tiesos grynos laisvs nepagimdo, bet j panaikina. Anarchin laisv, imama radikaliai, neatperka, bet paveria mog nepavykusiu kriniu, btimi be prasms.

Laisv ir tiesa

Apie mogaus laisvs esm

Pamgin suvokti ms problem kilm bei per tai ivysti j vidin prad, dabar turime paiekoti atsakym. Matyt, jau tapo aiku, kad laisvs istorijos kriz, kuri iandien igyvename, remiasi nenuskaidrinta ir vienpusika laisvs svoka. Viena vertus, laisvs svoka buvo izoliuota ir dl to ikreipta: laisv yra gris, taiau ji egzistuoja tik bdama susijusi su kitomis grybmis, su kuriomis kartu ji sudaro neiardom vientis visum. Kita vertus, laisvs svoka buvo susiaurinta ligi individuali laisvs teisi ir dl to liko be savo mogikosios tiesos. Tokio laisvs supratimo problem noriau irykinti konkreiu pavyzdiu, kartu galiniu atverti mums keli tinkam laisvs suvokim. Radikaljant individualistinei Apvietos tendencijai, abortas ima atrodyti kaip laisvs teis: moteris turi galti disponuoti paia savimi. Ji turi galti laisvai apsisprsti, ar leisti vaikui ivysti pasaul, ar nuo jo isilaisvinti. Ji turi galti apsisprsti dl savs, ir niekas kitas – taip mums sakoma – negali jai i iors primesti kokios nors galiausiai pareigojanios normos. Kalbama apie teis paiam apsisprsti. Taiau ar aborto atveju moteris tikrai apsisprendia tik dl savs? Argi ji nepriima sprendimo ir dl kito – nenusprendia, kad neprivalu pripainti laisvs kitam, kad i jo btina atimti laisvs erdv – gyvenim, nes tai varo jos paios laisv? Taigi klaustina: kas gi i tikrj yra ta laisv, teikianti, be kit, ir teis nuo pat pradi panaikinti kito laisv?

Nesakykite, kad aborto problema tesanti ypatingas atvejis ir netinkanti visai laisvs problemai aikinti. Prieingai, btent is pavyzdys irykina pagrindinius mogaus laisvs kontrus, jos tipikai mogik esm. Juk apie k gi ia kalbama? Kito mogaus btis taip artimai susijusi su io mogaus, motinos, btimi, kad kartais apskritai negali egzistuoti be kniko buvimo kartu su motina, be fizins vienybs su ja – vienybs, kuri vis dlto jos kitonikumo nepanaikina ir neleidia neigti jos buvimo savimi. Tiesa, toks buvimas savimi radikaliai priklauso nuo buvimo kito dka, per kit; kita vertus, kito – motinos – btis tokio buvimo-kartu stumiama buvim-kitam, prietaraujant jos norjimui bti savimi ir todl patiriamam kaip prieingam savo laisvei. ia turtume pridurti, kad net tada, kai vaikas gimsta ir iorinis buvimo-kito-dka ir buvimo-kartu pavidalas pakinta, jis ilieka lygiai toks pat priklausantis, nestengiantis isiversti be bties-kitam. inoma, dabar j galima atiduoti vaik namus ir patikti kitai biai-kitam, taiau antropologin situacija ilieka tokia pati, ilieka buvimas-kito-dka, reikalaujantis buvimo-kitam, savo laisvs ribotumo prisimimas arba, tiksliau, laisvs gyvendinimas ne konkuruojant, bet vienam kit palaikant. Jei atvertume akis, pamatytume, jog tas pasakytina ne tik apie vaik – vaikas motinos siose tiktai leidia labai vaizdiai suvokti mogaus egzistencijos esm. Ir suaugusysis tegali egzistuoti kartu su kitu ir kito dka ir niekada nestengia isiversti be tos bties-kitam, kuri kaip tik ir nort atmesti. Pasakykime dar tiksliau: mogus savaime suponuoja kito buvim-kitam, tok, koks iandien isirutuliojo paslaug sistem tinkle, taiau pats nenort bti pavaldus tokiam buvimo-kito-dka ir buvimo-kitam sryiui, nort tapti visikai nepriklausomas, daryti, k nori, ir nedaryti, ko nenori. Radikalios laisvs trokimas, vis daugiau rykjs Apvietos kelyje, ypa Rousseau nurodyta kryptimi, ir iandien plaiai bdingas visuotinei smonei, nepageidauja nieko inoti nei apie „i kur“, nei apie „kur link“, nei apie buvim-kito-dka, nei apie buvim-kitam – tenorima bti visikai laisvam. Tai reikia: pati reali pamatin mogaus egzistencijos situacija laikoma u kiekvien individual gyvenim bei kiekvien veikl ankstesniu pasiksinimu laisv; troktama bti ilaisvintam i savo mogikosios esms ir tapti „nauju mogumi“ – naujojoje visuomenje i „a“ ribojani priklausomybi ir io turjimo-save-dovanoti nebeturi bti.

Apskritai u Naujj laik radikalios laisvs trokimo aikiai slypi paadas: bsite kaip Dievas. Net jei Ernstas Topitschas man gals konstatuoti, jog iandien n vienas protingas mogus nebenors bti panaus Diev ar lygus Dievui, atidiau pavelgus tekt teigti prieinga: aikiai neireiktas vis iuolaikini laisvs sjdi tikslas yra galiausiai bti tokiam, kaip Dievas, bti nuo nieko nepriklausomam, neribojamam jokios svetimos laisvs. Kart irjus i paslpt teologin radikalios laisvs trokimo erd, prie akis ikyla ir pamatin klaida, pasitaikanti net ir ten, kur tokios radikalybs tiesiogiai nepageidaujamos, maa to, atmetamos. Bti visikai laisvam, nevaromam kit laisvs, buvimo-kito-dka ir buvimo-kitam – u visa to slepiasi ne Dievo, bet stabo paveikslas. Tokios radikalizuotos laisvs trokimo pirmutin klaida yra tai, kad dievikumas sivaizduojamas kaip grynai egoistinis. Taip mstomas Dievas yra ne Dievas, bet stabas, negana to, paveikslas to, kur krikionikoji tradicija pavadint velniu – Dievo prieininku, nes jame atsispindi tai, kas i pagrind prieinga tikrajam Dievui: tikrasis Dievas savo prigimtimi yra visikai btis-kitam (Tvas), btis-kito-dka (Snus) ir btis-kartu (Šventoji Dvasia). Tuo tarpu mogus Dievo paveikslas yra btent tuo, kad buvimas-kito-dka, buvimas-kitam ir buvimas-kartu sudaro pagrindin antropologin situacij. Mginant i jos isilaisvinti, judama ne dievikumo, bet numoginimo, tiesos griovimo ir per tai paios bties griovimo link. Jakobinikasis ilaisvinimo idjos variantas (taip ir pavadinkime Naujj laik radikalisias sroves) yra maitas prie pai mogaus bt, maitas prie ties ir todl veda mog – kaip valgiai irjo Sartre’as – prietaravimo sau egzistencij, kuri mes vadiname pragaru.

Dabar, matyt, tapo aiku, kad laisv susijusi su matu, tikrovs matu – tiesa. Laisv griauti save ar kit yra ne laisv, bet jos velnika parodija. mogaus laisv yra padalyta laisv, laisv viena kit ribojani bei palaikani laisvi bendrabvyje: laisv turi atitikti tai, kas a esu, kas esame mes – kitaip ji panaikina pati save. Štai ir priartjome prie esmins iandien paplitusio pavirutiniko laisvs paveikslo pataisos: jei mogaus laisv gali egzistuoti tik tvarkingame laisvi bendrabvyje, tai itai reikia, kad tvarka – teis – yra ne laisvs prieyb, bet jos slyga, maa to, pagrindinis paios laisvs elementas. Teis nra klitis laisvei, ji j steigia. Teiss nebuvimas yra laisvs nebuvimas.

Laisv ir atsakomyb

inoma, dabar ikart kyla naujas klausimas: kas yra laisv atitinkanti teis? Kokia turi bti teis, kad ji bt laisvs teis, nes juk neabejotinai egzistuoja tariamoji teis, kuri yra vergovs teis ir todl ne teis, bet reguliuojama neteiss forma. Savo kritikos neturtume kreipti pai teis, priklausani laisvs esmei; demaskuoti kaip toki turime tariamj teis bei prisidti prie tikrosios teiss atsiradimo – tos teiss, kuri atitinka ties ir todl laisv.

Bet kaip j surasti? Tai – didis klausimas, pagaliau teisingai suformuluotas tikrojo ilaisvinimo istorijos klausimas. Ir dabar, kaip ir anksiau, nesileiskime abstrakius filosofinius svarstymus, bet pamginkime priartti prie atsakymo remdamiesi realiomis istorijos duotybmis. Pradj nuo nedidels apvelgiamos bendruomens, galtume tam tikru mastu nustatyti jos galimybes bei ribas, tai, kokia tvarka geriausiai tinka vis sugyvenimui, kad i j bendrabvio rastsi bendras laisvs pavidalas. Taiau n viena nedidel bendruomen neegzistuoja visikai savarankikai; ji traukta ir jos esm veikiama auktesni tvark, kurioms ji priklauso. Nacionalini valstybi epochoje remtasi mintimi, kad svarbiausias vienetas yra sava tauta – kad jos bendrasis gris ess ir teisingas bendrosios laisvs kriterijus. XX a. raida parod, jog tokio poirio neutenka. Augustinas iuo klausimu yra pasaks, jog valstyb, besivadovaujanti tik bendraisiais ios valstybs interesais, o ne paiu teisingumu, tikruoju teisingumu, struktrikai nesiskiria nuo gerai tvarkomos plik gaujos. Juk tada matu laikomas gaujos gris neatsivelgiant kit gr. Met vilgsn atgal kolonializmo ami ir al, kuri jis paliko pasaulyje, iandien matome, jog prie plik gaujos esms kakaip priartdavo ir gana tvarkingos bei civilizuotos valstybs, nes tegalvodavo tik apie savo gr, bet paiu griu nesirm. Taip laiduota laisv iek tiek panai plik laisv. Iekant teisingo mato, prie akis reikia turti vis monij ir – kaip pamatysime vis aikiau – ne tik iandien, bet ir rytojaus monij.

Todl tikrosios teiss, kuri bt galima vadinti autentikja teise ir todl laisvs teise, kriterijus tegali bti visumos gris, tai, kas gera savaime. Vadovaudamasis tokia valga, Hansas Jonas atsakomybs svok paskelb pagrindine etikos svoka (8). Tai reikia, kad laisv, norint j suprasti teisingai, visada apmstytina kartu su atsakomybe. Taigi ilaisvinimo istorija visada tegali vykti tik kaip auganios atsakomybs istorija. Laisvs augimo nebegali sudaryti tiesiog vis didesnis individuali teisi iribojimas – juk tai veda absurdikum ir kaip tiktai tas individualias teises griauna. Laisvs augimas turi bti atsakomybs augimas. Tam priskirtinas vis didesni sipareigojim, kylani i monijos bendrabvio bei atitikimo mogaus esmei, prisimimas. Kai atsakas mogaus bties ties yra atsakomyb, tada galime sakyti: nuo autentikos ilaisvinimo istorijos neatsiejamas apsivalymas tiesos atvilgiu. Autentik laisvs istorij sudaro individ bei institucij apvalymas ia tiesa.

Atsakomybs principas suteikia karkas, kur reikia upildyti turiniu. kontekst patenka pasilymas statydinti pasaulin etos, kuriam aistringai sipareigojs pirmiausia Hansas Küngas. Tikrai prasminga, maa to, ms dabartinmis aplinkybmis net btina vairiose religijose bei kultrose iekoti bendr pagrindini etini element; iuo poiriu tokios pastangos labai svarbios ir pagirtinos. Kita vertus, akivaizdios tokio mginimo ribos, kurias savo geranorikoje, bet kartu ir labai pesimistinje analizje, savo pakraipa giminingoje Szczypiorskio skepticizmui, dmes atkreip, pavyzdiui, Joachimas Festas (9). Juk tokiam i pasaulini religij idistiliuotam etiniam minimumui pirmiausia trksta etosui reikalingo saistomumo, vidinio autoritetingumo. Nepaisant vis pastang suprasti, jam stinga ir racionalaus akivaizdumo, kuris, autori nuomone, matyt, galt ir turt pakeisti autoritetingum; taip pat trksta konkretumo, kuris tik ir daro etos veiksming.

Viena mintis, matyt, irgi gldinti iame mginime, man atrodo teisinga: protas, jei nenori pasidaryti kurias, nebylus ir aklas esminiams mogaus egzistencijos dalykams, turi siklausyti didisias religines tradicijas. Nra n vienos didels filosofijos, kuri negyvent i siklausymo religin tradicij bei jos prisimimo. Visada, kai is ryys nutraukiamas, filosofinis mstymas sustabarja ir virsta vien svok aismu (10). Tokio siklausymo btinyb labai aikiai aiktn ikelia btent atsakomybs tema, tai yra laisvs aknijimosi grio tiesoje, mogaus ir pasaulio tiesoje klausimas. Mat kad ir koks tinkamas pradas bt atsakomybs principas, ilieka klausimas: kaip suinoti, kas yra gera visiems ir kas yra gera ne tik iandien, bet ir rytoj? ia tyko dvejopas pavojus: viena vertus, grsm nuslysti konsekvencionalizm, popieiaus pagrstai kritikuojam enciklikoje apie moral (11). mogus tiesiog pervertina savo jgas manydamas gals pasverti savo elgesio padarinius bei padaryti juos savo laisvs norma. Tada netrukus dabartis imama aukoti dl ateities, bet nestatydinama ir ateitis. Kita vertus, kyla klausimas: kas nustato tai, ko reikalauja ms atsakomyb? Kai tiesos neberandama supratingai perimant didisias tikjimo tradicijas, ji pamainoma sutarimu. ia vlgi klaustina: kieno sutarimu? Tada sakoma: sutarimu t, kurie geba argumentuoti. Kadangi tada nemanoma nepastebti tokios intelektins diktatros elitikojo arogantikumo, priduriama, jog gebantieji argumentuoti turt „advokatikai“ ustoti racionaliam diskursui nepajgius. Vis tai negali kelti didelio pasitikjimo. Visi inome, kokie traps yra sutarimai ir kaip greitai partins grups tam tikroje intelektinje aplinkoje gali isikovoti pripainim kaip paangos bei atsakomybs vienintels teistos atstovs. ia perdm nesunkiai galima imtis ivarinti velni Belzebubu, perdm lengvai ms namus, ivarius praeities dvasini konsteliacij demon, gali uimti septyni nauji ir dar blogesni demonai.

Ms mogikosios bties tiesa

Klausimo, kaip atsakomyb ir laisv susieti teisingu santykiu, nemanoma isprsti tiesiog padarini skaiiavimu. Turime grti prie ankstesns minties, kad mogikoji laisv yra laisv laisvi bendrabvyje; tik tada ji teisinga, btent atitinka reali mogaus tikrov. Tai reikia: individo laisvei man nereikia iekoti i iors koreguojani element; tada laisv ir atsakomyb, laisv ir tiesa visada likt prieybs, o jos tokios nra. Nukreiptumas visum, kit gldi paioje teisingai paintoje individo tikrovje. Turdami tai galvoje, pasakysime: kiekviename moguje gldi bendra vienatins mogikosios bties tiesa, kuri tradicijos vadinta mogaus „prigimtimi“. Remdamiesi tikjimu sukrimu, galime suformuluoti dar aikiau: egzistuoja vienatin Dievo mintis „mogus“, kuri atsiliepti yra ms uduotis. Šioje mintyje laisv ir bendruomenikumas, tvarka ir nukreiptumas ateit yra viena.

Atsakomyb tada reikt: gyventi bt kaip atsak – kaip atsak tai, kas i ties esame. Ši vienatin tiesa apie mog, kurioje vis gris ir laisv neiardomai susij, Biblijos tradicijoje ireikta kaip centrinis elementas Dekaloge, apskritai daugeliu atvilgiu sutampaniame su kit religij didiosiomis etinmis tradicijomis. Dekalogas yra Dievo savs pristatymas, savs pavaizdavimas ir kartu mogikosios bties aikinimas, jos tiesos suspindjimas – tiesos, regimos Dievo esms veidrodyje, nes teisingai suprasti mog galima tiktai remiantis Dievu. Gyventi Dekalogu reikia: gyventi savo panaumu Diev, atsiliepti savo esms ties ir taip daryti gera. Dar kart kitais odiais: gyventi Dekalogu reikia gyventi mogaus dievikumu, o tai ir yra laisv – btent ms bties sulydymas su dievikja btimi ir i to kylanti vis derm su visais (12).

Kad i itara bt teisingai suprasta, pridurtina dar viena pastaba. Kiekvienas didis mogaus odis perengia tai, kas tiesiogiai smoningai pasakyta, nusidriekdamas gilesnes gelmes; tame, kad pasakyta, visada gldi to, kas nepasakyta, perteklius, leidiantis odiams augti laiko tkmje. Jei tai pasakytina apie mogaus kalb, tai juo labiau tai galioja odiui, ateinaniam i dievikosios gelms. Dekalogas niekada nesuvokiamas tiesiog kaip gatavas. Vlesnse bei besimainaniose istorins atsakomybs situacijose jis pasirodo vis i nauj perspektyv, vis atsiveria nauji jo reikms matmenys. Vyksta vesdinimas tiesos visum, ties, kurios vienu istoriniu akimirksniu net nebt manoma pakelti (plg. Jn 16, 12 ir t.). Krikioniui svarbiausia aikinimo instancija, kurioje atsiveria iki tol nematyta gelm, yra aikinimas, vyks Kristaus odiais ir darbais, jo kania ir prisiklimu. Kadangi taip yra, tikjimo inios klausymasis yra ne pasyvus kokios nors neinomos informacijos primimas, bet budinantis ms miegani sin ir atveriantis tiesos viesos mumyse laukianias supratimo galias. Tad toks supratimas yra kuo aktyviausias procesas, tiesiog ir suteikiantis jg racionaliai iekoti ms atsakomybs mat. Racionalus iekojimas ne udusinamas, bet, prieingai, ilaisvinamas i bejgiko klaidiojimo neitiriamybje ir parodomas jam kelias. Kai Dekalogas, iskleistas racionalaus supratimo pastangomis, atsiliepia vidin ms esms reikalavim, jis yra ne laisvs prieyb, bet jos reali forma. Tada jis yra kiekvienos laisvs teiss pagrindas ir tikrai ilaisvinanti monijos istorijos jga.

Rezultat apibendrinimas

„Galbt atitarnavusi Apvietos garo maina po du imtus met trukusio naudingo, nesutrinkamo darbo ms akyse ir ne be ms sikiimo sustojo, ir garas beina tik or“, – tokia yra pesimistin Szczypiorskio diagnoz, paskatinusi mus leistis apmstymus. Dabar sakyiau: i maina be gedim niekada neveik – prisiminkime tik abu pastarojo imtmeio pasaulinius karus ir diktatras, kurias igyvenome. Taiau kartu priduriau: mums jokiu bdu nereikia visikai atsisveikinti su Apvietos paveldu kaip tokiu, paskelbti j atitarnavusia garo maina. Mums i tikrj reikia pakoreguoti kurs trimis esminiais punktais, kuriais noriau apibendrinti savo svarstym derli.

1. Laisvs samprata, kai ilaisvinimu laikomas tik vis tolesnis norm ardymas ir nuolatinis individuali laisvi pltimas iki visiko isilaisvinimo i bet kurios tvarkos, yra klaidinga. Laisv, idant nevirst melu ir savigriova, turi vadovautis tiesa, tai yra tuo, kas mes esame i tikrj, ir i ms bt atitikti. Kadangi mogus yra buvimo-kito-dka, buvimo-kartu ir buvimo-kitam paenklinta btyb, mogaus laisv gali egzistuoti tik tvarkingame laisvi bendrabvyje. Todl teis yra ne laisvs prieyb, bet jos slyga, maa to, j pai steigia. Ilaisvinimas yra ne laipsnikas teiss ir norm panaikinimas, bet ms pai apvalymas, taip pat norm apvalymas, kad jos galint mogaus vert laisvi bendrabv.

2. I ms esms tiesos iplaukia dar kai kas: ioje ms monijos istorijoje niekada nebus absoliuiai idealios bkls ir niekada nebus pastatydinta galutin laisvs tvarka. mogus visada yra pakeliui ir visada yra baigtinis. Szczypiorskis socialistins visuomenins santvarkos akivaizdaus neteisingumo ir vis liberaliosios santvarkos problem akivaizdoje suabejojo: galbt apskritai nra to, kas teisinga? tai dabar galime atsakyti: visikai idealios dalyk tvarkos, kuri bt tobulai teisinga, niekada nebus (13). Kur tokia pretenzija keliama, ten sakoma netiesa. Tikjimas paanga nra visais atvilgiais klaidingas. Bet klaidingas yra mitas apie bsim ilaisvintj pasaul, kur visa bus kitaip ir visa bus gera. Mes stengiame pastatydinti tik santykines tvarkas ir jos visada bus tik santykinai teisingos. Taiau kaip tik ir turime stengtis kuo ariau priartti prie to, kas tikrai teisinga. Visa kita, kiekviena istorijos rib neperengianti eschatologija, ne ilaisvina, bet apgauna ir todl pavergia. Todl btina demitologizuoti ir mitin spindes, suteikt pertvarkymo ir revoliucijos svokoms. Pertvarkymas nra gris savaime. Ar tai gera ar bloga, priklauso nuo jo konkretaus turinio bei atramos tak. Nuomon, jog esmin uduotis galynjantis dl laisvs yra pasaulio pertvarka, tra – kartoju – mitas. Istorijoje visada bus pakilim bei nuosmuki. Turint galvoje tikrai dorovin mogaus esm, ji rutuliojasi ne linijikai, bet su pasikartojimais. Ms uduotis yra kaskart savo dabartyje galyntis dl santykinai geriausios moni bendrabvio santvarkos, sergti ikovot gr, nugalti esam blog bei gintis nuo griovimo gali siverimo.

3. Turime atsisveikinti su absoliuios proto autonomijos ir jo apsiribojimo savimi svajone. mogaus protui reikia atsiremti didisias religines monijos tradicijas. kai kurias religines tradicijas jis velgs gana kritikai. Religijos patologija yra pavojingiausias mogaus dvasios susirgimas. Jis pasitaiko tarp religij, bet taip pat egzistuoja ir ten, kur religija apskritai atmetama ir santykinms grybms priskiriamas absoliutus rangas: ateistins Naujj laik sistemos yra baisiausi nuo savo esms nutolusios religins aistros, tai yra gyvybei pavojingo mogikosios dvasios susirgimo, pavyzdiai. Kur Dievas neigiamas, ten laisv nestatydinama; prieingai, i jos atimamas pagrindas, ir todl ji ikreipiama (14). Kai visikai atsisakoma tauriausi ir giliausi religini tradicij, mogus atsiskiria nuo tiesos, gyvena prieingai jai ir tampa nelaisvas. Filosofin etika irgi negali bti visikai autonomin. Ji negali atsisakyti minties apie Diev, kartu neatsisakydama minties apie bties ties, kuriai bdingas etinis pobdis (15). Jei nra tiesos apie mog, tai jis neturi ir laisvs. Tik tiesa padaro mus laisvus.

Nuorodos

(1) K. Marx – F. Engels, Werke, 39 Bände, Berlin 1961–1971), Bd. 3, 33.
(2) Cituojama pagal Auktj mokykl savaitje gaut rankrat.
(3) Plg., pvz., E. Lohse, Martin Luther, München 1981, 60, 86.
(4) Plg. D. Wyss, Zur Psychologie und Psychopathologie der Verblendung: J.–J. Rousseau und M. Robespierre, die Begründer des Sozialismus, in: „Jahres- und Tagungsberichte der Görres-Gesellschaft 1992“, 33–45; R. Spaemann, Rousseau – Bürger ohne Vaterland. Von der Polis zur Natur, München 1980.
(5) Plg. P. Köster, Der sterbende Gott. Nietzsches Entwurf übermenschlicher Grösse, Meisenheim 1972; E. Löw, Nietzsche. Sophist und Erzieher, Weinheim 1984.
(6) Plg. Th. Steinbüchel, Die philosophische Grundlegung der christlichen Sittenlehre I/I, Düsseldorf 31947, 118–132.
(7) Plg. J. Pieper, Kreatürlichkeit und menschliche Natur. Anmerkungen zum philosophischen Ansatz von J.-P. Sartre, in: ders., Über die Schwierigkeit, heute zu glauben, München 1974, 304–321.
(8) H. Jonas, Das Prinzip Verantwortung, Frankfurt 1979.
(9) J. Fest, Die schwierige Freiheit, Berlin 1993, 47–81; p. 80 jis taip apibdina Küngo „pasaulin etos“: „Juo daugiau ipleiami ne be nuolaid pasiekiami atitikimai, juo erdvesns ir, vadinasi, bejgikesns neivengiamai tampa ir etins normos, kol projektas galiausiai baigiasi vien nepareigojanios dorovs, kuri kaip tiktai yra ne tikslas, bet problema, patvirtinimu“.
(10) r. J. Pieper, Schriften zum Philosophiebegriff. Werke in 8 Bänden, Bd. 3, hg. v. B. Wald. Hamburg 1995, 300–323 ir 15–70, ypa 59 ir t.
(11) Veritatis splendor, 71–83.
(12) Plg. Katalik Banyios katekizmas, 2052–2082.
(13) Plg. Vatikano II Susirinkimas. Konstitucija Gaudium et spes, 78: „numquam pax pro semper acquisita est“.
(14) Plg. J. Fest, op. cit., 79: „N vienu jam adresuojam kreipimsi nepasakoma, kaip jam manoma gyventi be anapus bei nesibaiminant Paskutinio teismo ir kartu nuolatos elgtis prieingai savo interesams bei geismams“. Taip pat plg. L. Kolakowski, Falls es keinen Gott gibt, München 1982.
(15) Plg. J. Pieper, op. cit. (r. 10 past.).

Straipsnis pirmkart paskelbtas: Internationale Katholische Zeitschrift Communio 24 (1995).

„Banyios inios“
katalikai.lt

 
 
   
 
     
1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalik interneto tarnyba, info@kit.lt
 
  pradi